… Man teko pasiekti dugną, kad pajėgčiau atsispirti.

Jeigu pasikalbėtumėte su grupele skirtingų žmonių, suprastumėte, kad kiekvienas iš jų turi vienokį  ar kitokį liguistą potraukį: maistui, daiktams, pinigams, darbui, narkotikams, tabakui ir alkoholiui. Nuo pastarojo kenčia ne maža dalis žmonių, kadangi priprasti itin lengva, o atsispirti sunku. Bet tikrai įmanoma, tereikia surasti tinkamą sprendimą ir pagalbos sau priemonę. Tai patvirtina ir asmenys, kurie kreipėsi į kodavimas.lt ir nutarė išbandyti kodavimą nuo alkoholio internetu. Norime pasidalinti viena iš istorijų, atskleisiančių apie alkoholizmo klastingumą ir baisumą. Galbūt turintį šią priklausomybę pasakojimas įkvėps priimti tinkamą sprendimą.

Visos pradžios atrodo nekaltai

Kai dabar pagalvoju, kada mano gyvenimas pradėjo byrėti, atsakymas peršasi tik  vienas – nuo tos akimirkos, kai kas vakarą grįžęs iš darbo, savo nuovargį ir susikaupusią įtampą, pradėjau malšinti alkoholio stikline. Pamenu, išgyvenau labai sudėtingą laikotarpį, naujo verslo pradžia, paimta paskola ir kiti finansiniai įsipareigojimai pradėjo slėgti mane ir jaučiau, kad nebegaliu pakelti kylančios įtampos.

Į verslą buvo investuota daug, tačiau akivaizdūs patiriami nuostoliai sakė, kad viskas gali sugriūti. Dėl to, norėdamas numalšinti susikaupusias emocijas, vos tik grįžęs namo, kas vakarą pradėjau vartoti alkoholį. Taip kas vakarą juo piktnaudžiaujant stebėjau, kaip kaupiasi vis daugiau ir daugiau stiklo butelių. Jau po kurio laiko, ėmiau sulaukti priekaištų iš žmonos – „ir vėl tu geri“, nepatenkinto jos žvilgsnio, o aš net pyktelėdamas pagalvodavau, kad bereikalingai prie manęs kabinėjasi, juk aš nieko blogo nedarau, viso labo numalšinu susikaupusią įtampą po darbo viena viskio taure. Visgi, ilgainiui tos  vienos taurės ima nebepakakti ir pradedi pykti ant artimų žmonių, kurie ima nuolat tau prikišti tavo ydą.

Prarasti šeimą yra sunkiausia

Akimirką turėjau beveik viską. Verslą, kuriame buvo bėdų, bet reikėjo šiek tiek laiko, kadangi jis turėjo daug potencialo. Šeimą, mylinčią žmoną, sūnų ir neseniai gimusią dukrytę. Turėjau jaustis laimingas, bet nesijaučiau. Kaip jau sakiau, paguodos vis dažniau ieškojau alkoholyje. Viskas pradėjo ristis žemyn, kai po darbo važiuodavau ne į namus, o su keliais draugais dar užtrukdavom darbe, tik jau  viskas sukosi ne apie darbus, o apie alkoholį.  Kartais grįždavau namo vėlai vakare, o kartais ir visai negrįždavau. Tuo tarpu žmona mano pasiteisinimų jau nebelaukė, nes jų nebeturėjau. Namuose sulaukdavau vis daugiau priekaištų, versle ėmė smaugti skolos ir nesumokėti mokesčiai.

Atrodė, kad nebeištversiu. Per visus pusantrų metų nebuvo nė vienos dienos, kada nebūčiau vartojęs alkoholio. Po metų, žmona liepė rinktis, arba ji su vaikais arba alkoholis, kitu atveju ji išsikrauto. Prižadėjau jai susiimti. Atrodė stengiausi iš visų jėgų, buvau rimtai nusiteikęs sustoti ir nebegerti, maniau, kad bet kada panorėjęs galėsiu sustoti. Tačiau po geros savaitės, viskas baigėsi tuo, kad vėl pradėjau išgėrinėti, tik jau slapta, stengdamasis maskuoti įkalčius. Melavau sau ir žmonai, tačiau ilgai meluoti neteko. Vieną vėlyvą penktadienio vakarą grįžus ir darbo ir, žinoma, išgertuvių, radau tuščius namus. Supratau, kad viskas, likau, vienas. Tiesa sakant jaučiausi apgailėtinai, ėmiau save graužti dėl visko dar labiau.

Kuo toliau, tuo didesnė bedugnė

Kai dabar prisimenu, bedugnė buvo didžiulė, kurioje tuo metu buvau. O ji dar gilėjo, kai pagalvodavau, kad sugrioviau savo gyvenimą. Jau nebežinojau, kaip gyventi toliau – žmona jau kuris laikas su manimi nesikalbėjo, vaikų taip pat nemačiau, prisimenu tik žmonos mamos žodžius – „jei išsiblaivysi, galėsi pamatyti vaikus“. Draugų taip pat nebeturėjau, visi, rodos, nusigręžę nuo manęs. Žinoma, negaliu nieko kaltinti, buvau nemažai įsiskolinęs jiems. Jeigu netikėtai sutikdavau juos, atrodė, jaučiu tik smerkiančius, kupinus pasišlykštėjimo žvilgsnius.  Tiesa, viskio taurė jau mane guodė tik vakarais, bet ir per pusryčius ir pietus. Tų lemtingų paskutinių savaičių nelabai ir pamenu…

Akimirka, privertusi atsipeikėti

Bėgo diena po dienos, kiek pamenu, skendau savo neviltyje. Norėjosi tiesiog nuo visų pasislėpti, pabėgti labai toli. Alkoholis kuriam laikui leido pasimiršti, bet bėgant dienoms, ši išeitis jau nebeteikė nusiraminimo taip, kaip ankščiau. Vis galvojau apie pabėgimą. Gėriau taurė, po taurės, jau viską, ką radau namuose, viskį, degtinę ir kitus stipriuosius, o mintys sukosi vien tik apie pabėgimą. Būtent tą lemtingą dieną, dingtelėjo pati siaubingiausia mintis, dėl kurios ir dabar dar darosi gėda ir baisu. Baisu tai, kad būčiau tai padaręs. Tą eilinę dieną skendau savo neviltyje ir pradėjau galvoti apie tai, kad vienintelė išeitis, kuri gali padėti – pasitraukti pačiam išgyvenimo.

Maniau, kad būtų visiems lengviau. Artimiesiems nebereikėtų manęs tokio matyti, o ir pačiam visos bėdos dingtų. Tiesa ta, kad būdamas namuose, pradėjau sukti galvą, iš kur gauti virvę ar kokį kitą dalyką, kuris man padėtų. Nežinau, kiek laiko rezgiau planus, bet atrodo, kad jau buvau apsisprendęs. Tik vienas lemtingas skambutis nutraukę mano siaubingus apmąstymus ir planavimą – tai buvo žmonos skambutis. Ji paskambino norėdama pasakyti, kad atvažiuoja pas mane ir norinti pasikalbėti. Ir ji atvažiavo ir išgelbėjo mane nuo manęs paties.

Ieškoti pagalbos buvo sunkiausia

Ieškoti pagalbos sunku, tačiau pokalbis su žmona padėjo rasti savyje stiprybės, ieškoti sau pagalbos. Jos tąkart pasakyti žodžiai, kad jai ir vaikams reikia manęs ir ji padėsianti kaip tik galės, suvirpino mano širdį. Nusprendžiau suimti save į rankas ir pradėjau ieškoti internete bet kokios informacijos – reabilitacijos centrų, seminarų – bet ko, kas gali padėti.

Netikėtai radus puslapį kodavimas.lt jau pats nepastebėjau, kaip surinkau telefono numerį ir susitariau pirmajam online vizitui. Dabar praėjus metams po viso šio košmaro, vis dar jaučiuosi kaltas dėl savo minčių, bet džiaugiuosi, kad radau veiksmingą būdą, kuris padėjo man pasiveikti nuo labai klastingos lygos – alkoholizmo.

Atsimenu, kitiems pasiūlius ieškoti pagalbos ir gydymo būdų, pagalvodavau „Atstokite jūs nuo manęs“. Buvo akimirkų kai pagalvodavau, „Kaip aš jausiuosi baliuje ar kur su draugais, jei net šampano taurės negalėsiu išgerti. Ko vertas toks gyvenimas“. Tačiau dabar galvoju, kad per šį baisų dalyką vos nepraradau savo gyvenimo. Kiekvieną dieną esu dėkingas, kad man jo nebereikia. Nuo šiol nepakeliu nei vienos taurės ir galiu drąsiai pasakyti, kad mano gyvenimas dėl to ne tik nesumenko, bet ir įgavo prasmę bei spalvų.