Kalėdos ir Nauji metai visiems kelia daugybę emocijų. Kokias emocijas jos kelia tiems, kurie yra linkę į priklausomybes, pasveikę nuo priklausomybių arba nuo priklausomybių gydosi? Kaip tokiu atveju, švęsti šventes, o gal jas tiesios „ištverti“?
Ar šventės be alkoholio gali būti nuostabios? Ar blaivybė gali būti dovana? Psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas psichoterapeutas Sergejus Gorškovas teigia, kad šiuos dalykus geriausiai iliustruoja realios žmonių istorijos ir dalijasi vieno iš centro pacientų pasakojimu.
Kur visų problemų šaknys?
Augau su abiem tėvais, negaliu sakyti, kad šeima buvo nedarni – nei vienas iš tėvų negėrė ir nesmurtavo, lėkštės nedužo, šaldytuvas nebuvo tuščias, abu vaikai – ir aš, ir brolis – buvom prižiūrėti, ir pavalgę, ir aprengti.
Nieko netrūko, bet trūko šilumos, gerumo, pokalbių atvirų. Niekada nekalbėjom apie jausmus, apie santykius tarp žmonių, kaip spręsti konfliktus, kaip su liūdesiu, su pykčiu susitvarkyt, kaip išgyvent krizes, nesėkmes, kaip nepamest galvos, kai atsiduri, kaip sakoma, „ant bangos.“
Tėvai vienas kitą gerbė, bet nemylėjo. Su vaikais santykis buvo toks pat. Žinojom, kad reikia tėvus gerbt, kambarį susitvarkyt, pamokas paruošt, su broliu nesipykt. Vaikų teisės, net ir pagal šiandieninius standartus, priekaištų turbūt nebūtų turėję.
Kaip viskas prasidėjo?
Bet gyvenimui tėvai mūsų neparuošė, emocine prasme. Išvažiavau mokytis – nu kaip, pasikeitė viskas, didmiestis, man, iš provincijos atvažiavusiam, bendrabutis, žmonių apsupty, nėra tos vienatvės, ramybės, ar privatumo, kur galėtum užsidaryt ir susitelkt.
Tai vieno gimtadienis, tai kito, kažkas iš tėvų naminės butelį atsivežė. Alkoholio vis dažniau atsirasdavo – ar egzaminas išlaikytas, ar neišlaikytas – reikia išgert. Merginos pradėjo dėmesį rodyt, žinot, pasididžiavimas apimdavo, jaudulys. Išsiskyrimas – vėl nesėkmė, vėl alkoholis. Pradėjom verslą daryt – kelionės, stresas, nuovargis, pirmi pinigai –jei sekas, tai reikia aplaistyti, jei nesiseka, tai nuplaut, nuslopint.
Mokslus mečiau, ėmiausi verslo, tą visą techninę pusę – logistika, buhalterija, marketingas –gali išmokt, ar iš knygų, ar iš kursų, ar iš draugų, bet ta kita, emocinė, psichologinė pusė, tai būdavo sunku suvaldyti.
Tėvų šeimoj, paprastus darbus dirbo, būdavo, išeina ryte, vakare tuo pačiu laiku pareina. Pas mane kitaip – krovinys vėluoja, mokesčiai užgriūva, ar skolos kabo negrąžinamos – ir nerviniesi, ir neužmiegi, ir realiai iki išnaktų sėdi darbe. Kaip nusiramint – 100 gramų, ir iškart geriau. Ne tai, kad blogas gyvenimas privedė – būdavo ir gerų dalykų, kontraktą pasirašai, dideli pinigai, susitikimai su verslo partneriais – alkoholis, linksmybės iki paryčių.
Krizė – per šventes?
Kada pirmąkart pajutau, kad negerai? Per šventes. Būtent per Kūčias, per Kalėdas. Buvom keturiese, tėvai mano ir aš su drauge, simboliškai, vyno buvo ant stalo, ir nejaukumas, nesmagumas su tėvais, ta tyla, ir padauginau aš, šventą vakarą.
Kitą rytą, prie Kalėdų stalo, sėdėjau pagiringas, skaudančia galva. Gėda buvo, stengiausi apsimest, lyg nieko, per pietus vėl padavė vyno, ir tas pats buvo vėl.
Naujus metus šventėm su draugais – ta pat kompanija, kaip visada, visko buvo –ir vyno, ir konjako, ir degtinės – atvirai kalbant, vos vidurnakčio sulaukęs nulūžau, o ryte, jau ne viską ir prisiminiau. Bet jau tuo laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujų aš susimąsčiau, ir jau buvau apsisprendęs, kad čia man paskutinis kartas.
Šventės be alkoholio, bet su šypsena, su ramybe ir su … atsiminimais
Po Naujų susiėmiau save į rankas, iškart. Nežinojau ko griebtis, pats ėmiausi visko internete ieškot, ir supratau vieną dalyką – man reikia ne gėrimą mesti, o gyvenimą pasikeist. Pakeist mąstymą, pakeist įpročius, pakeist draugus, psichologija domėtis, išmokt su savim susitvarkyt.
Iš pradžių, atrodė, kad jau gerai, paskui, pajutau, būdavo toks momentas – protas suvokia, kad nereikia, o organizmas įpratęs ir savo reikalauja.
Kelis kartus nesusivaldžiau. Specialistai padėjo – dabar gi priemonių yra visokių, su lazeriu tokia trumpa procedūra, neskausminga, kad organizmas pats išmoktų atsipalaiduot, neprašydamas alkoholio, nemoku paaiškint aš ten tiksliai, ir aišku psichologas padėjo susigaudyt savyje.
Šitos šventės irgi bus kitokios, be vyno, susitarėm, pas draugės tėvus šiemet, ir draugė, ir jos tėvai palaiko labai, su vaikais kažkas atvažiuos – tai patys maistą gaminsim, vaikus užimsim, istorijas pasakosim, ar nuotraukas senas pažiūrėsim, kad mažiau prie stalo tuščiai sėdėt.
Naujus metus šiemet irgi kukliau, sodyboje, pirtis sakė bus, gal filmą pažiūrėsim, „Jaukūs kampeliai“, „Cosy Dens“ – čekų filmas, komedija, kaip šeima Kalėdas švenčia, socialistiniais laikais.
Kas buvo sunkiausia?
Sunkiausia gal buvo, kai teko draugus ir aplinką pakeist. Pradėjau sportuot, laiku miegot nueit, filmus pažiūriu, knygą paskaitau. Kavos aparatą nusipirkau, kavą gerą pradėjau gerti, maistu mėgautis, ar skanėstais kokiais nors.
Visumoje, geri metai buvo, kokybiškai, visai kitokie, jaučiu, kad kitoks gyvenimas prasidėjo, ramesnis, brandesnis, saugesnis, ir aš kitaip jaučiuosi. Pats vienas tai nebūčiau to pasiekęs, nes svarbiausias dalykas tai žmonių palaikymas – tai tikrai turiu pasakyt Ačiū visiems, tiek specialistams, tiek draugams.
Šiemet šventės bus kitokios. Tų praėjusių, tai nelabai ir atsimenu, bet žinau tiek, kad tada nusprendžiau pats sau pasidovanot dovaną – blaivybę – tai taip ir padariau.