…Mintyse buvo tik alkoholis

Hipnoterapijos priklausomybių centras „Sielos veidrodis“ kas kartą vis sulaukia buvusių pacientų laiškų, kuriuose išsakomos baimės ir džiaugsmai, kuriuose negailima nuoširdžių padėkos žodžių. Šįsyk norime pasidalinti Rasos mums siųstu laišku, kuriame ji smulkiau papasakoja savo istoriją, kuria siekia įkvėpti kitus ir padėti taip pat kenčiantiems nuo priklausomybės nuo alkoholio.

Prisipažinsiu atvirai, vis dar prisimenu laikus, kai galvojau tik apie tai, kur galiu nusipirkti alkoholio ir ar turėsiu šiandien išgerti, o apie savo vyrą ir du mažamečius vaikus, visai nebegalvodavau. Nuo ko viskas prasidėjo?

Tiesa ta, kad nelabai pamenu, kada pradėjau išgerinėti dažniau ir mano pomėgis išgerti taurę vyno, peraugo į alkoholizmą. Neslėpsiu, vakarieniaudama ar norėdama atsipalaiduoti visada įsipildavau taurę vyno, o aš juo ir domėjausi.

Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie jo gamybos technologijas, vynuoges, gamintojus. Laikiau save mėgėja, bet išmaniau kiek daugiau nei kiti. Vis dėlto, tikrai nesitikėjau, kad šis įprotis virs kai kuo baisesniu – priklausomybe nuo kurios nebegalėsiu pabėgti.

Prisimenu laiką, kai gyvenime buvo nemažai permainų. Keičiau darbą, senajame išdirbau septynerius metus, todėl jutau didžiulį stresą ir nerimą dėl naujojo.

Mano būdas kiek uždaresnis, nesu iš tų žmonių, kuri per akimirką gali užmėgsti naują pažintį ar nepažystamasis gali tapti geru draugu. Jaudinausi ir dėl to, kad nepritapsiu prie naujų kolegų. Man tuo metu buvo 33 metai ir gėda prisipažinti, kad tokia silpna buvau. Taigi, pradėjau dirbti ir kolegos pasirodė linksmi ir draugiški. Kelis kart per savaitę vakarais išeidavom į kokį barą atsipalaiduoti, išgerti ir pasidalinti įspūdžiais, džiaugsmais ir vargais ar aptarti rytojaus darbus.

Tikriausiai vienas iš momentų, kad artėjau prie alkoholizmo ligos buvo tai, kad grįžusi norėdavau išgerti dar – tą ir padarydavau. Po kurio laiko, nebebuvo nei dienos, kada grįžusi neišgerdavau, tikriausiai nuo to ir viskas pradėjo ristis žemyn ir eiti tik blogyn. Nebuvo nei vienos dienos, vakarienės, savaitgalio, išvykos į gamtą, svečius ar miestą – be alkoholio. Tuo metu atrodė, kad alkoholis nuima įtampą ir atpalaiduoja ir be jo jau neapsieisiu.

Žinoma, tuo laiku apskritai viskas ėjosi neblogai, net pasakyčiau sklandžiai nors ir išgerinėdavau po darbo, o kartais ir darbo metu. Kiek prisimenu, tuo metu jaučiausi gan gerai, buvo gan geras laikotarpis, nebuvo labai didelių rūpesčiu. Vaikai jau ėjo į mokyklą ir buvo tokio amžiaus, kad savimi puikiai pasirūpindavo patys – tiek sūnus, tiek dukra jau buvo pasiekę paauglystės metus. Na man tuo metu norėjosi kažkokio atsipalaidavimo, tarsi trūkdavo jo. Baigusi darbą visada nubėgdavau į parduotuvę nusipirkti, jeigu žinodavau, kad namuose nieko nebėra. Nemeluosiu, vairuodavau ir išgėrusi, ne daug, bet vis tiek. Būdavo grįždama namo sustoju kur nors pusiaukelėje, atokiau ir viena būdama atsigeriu, tai dar dabar prisimenu tą jausmą, kai, atrodo, užlieja tokia gerumo ir palengvėjimo banga.

Tiesiog pasidarydavo labai gera ir vairuodavosi geriau, atsirasdavo noras kam nors paskambinti, pasikalbėti. Žinoma, tuo metu jau žinojau, kad kažkas man yra negerai. Artimieji taip pat jau nebetylėjo, gaudavau iš vyro žinutes, kad laikas jau sustoti.

Pirmiausia bandžiau pati save kontroliuoti, galvojau, kad jeigu nusprendžiau, kad nebegersiu taip ir bus. Tačiau tos dienos, viena ar dvi, kai stengiausi būti blaivi, būdavo košmariškos – visur mėtydavausi, pradėdavau daryti darbą nebaigdavau, buvau pikta, išsiliedavau tiek ant savo vaikų, tiek ant vyro.

Bandžiau eiti pas žiniuonę. Nelabai man šie metodai ir padėjo. Išvažiuodavome kažkur su šeima, į gamtą ar prie jūros, rodos buvo jau niekas neįdomu. Aišku, mano vaikai stebėjo visą šitą situaciją ir mane tokią, žinojo, kad jų mama turi bėdų su alkoholiu ir prisipažinsiu, mačiau, kad žiūri į mane kitomis akimis, gal netgi svetimomis, sakyčiau. Taip ir atsitiko, kad mano vaikai, visais klausimais pradėjo kreiptis į tėtį ar į mano tėvus, bet ne į mane. Jaučiausi dėl to prastai ir tos mintys mane ėmė slėgti. Žinoma, kai vėl išgerdavau, atrodo, kad nuotaika vėl sugrįždavo, alkoholio pagalba visas bėdas pamiršdavau.

Tie paskutinieji metai, tikriausiai, buvo lemiami, nes pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl aš geriu. Žinojau tą, kad mano krūtinėje atsirado kažkokią tuštumą ir ją stengiausi užpildyti alkoholiu. Laikinai, bet alkoholis padėdavo. Visgi, žinojau, kad kontroliuoti savo gėrimo aš jau nebegaliu, kad tik pati save apgaudinėju. Vyras taip pat iškėlė ultimatumą, arba sprendžiu šią problemą arba jis mane palieką. Nusprendžiau ieškoti būdų, kurie padėtų gydyti nuo alkoholio.

Vienas mano pažystamas patarė išbandyti kodavimą nuo alkoholio. Kadangi savo jėgomis jau nepasitikėjau, bet norėjau atsikratyti šios savo ydos, kreipiausi į Kodavimas.lt, kuris galiu pasakyti, man padėjo pasveikti.

Pradžioje man patarė užsikoduoti vieneriems metams, patarimo paklausiau ir labai džiaugiuosi. Kodavimą pakartojau ir dabar jau eina treti metai, kai esu blaivi. Asmeniškai džiaugiuosi, kad išbandžiau kodavimą nuo alkoholio, nes būtent šis metodas, man padeda vėl kontroliuoti save. Vis dėlto, kartais dar pagalvojau, kad nesu visiškai susitaikiusi su mintimi, kad buvau ir esu priklausoma, kartais ateina dar tokios liūdnesnės mintys, tačiau džiaugiuosi, kad tik labai trumpam laikui.