Jonas – senjoras, gyvenantis nedideliame šiaurės Lietuvos miestelyje. Jis jau trisdešimt metų kaip gyvena be žmonos, kuri mirė dėl onkologinės ligos ir apie penkiolika metų be vaikų, kurie išsibarstė po visą Lietuvą ir ne tik. Šiuo metu Jonas jau kelis metus nebevartoja alkoholinių gėrimų, bet prieš tai jis ilgą laiką buvo priklausomas nuo jų. Tai, kas prasidėjo kaip pabėgimas nuo širdgėlos ir buities problemų išsirutuliavo į dar didesnę bėdą, vienatvę ir socialinę izoliaciją. 

Jonas gimė ir užaugo nedideliame Lietuvos miestelyje, kas yra alkoholizmas jis žinojo ir matė nuo vaikystės, nes kaimynystėje nuolatos nors vienas priklausomas žmogus turėjo šią problemą. Paties berniuko šeima buvo tvarkinga, abu tėvai dirbo ir girtavimui laiko neturėjo. Vėliau Jonas užaugo, baigė studijas ir pradėjo dirbti, susikūrė šeimą, susilaukė vaikų. Gyvenimas buvo gražus ir ramus kol vieną dieną jie sužinojo apie žmonos diagnozę. Tuo metu Jonui žemė slydo iš po kojų, nes šalyje buvo neramūs laikai, vaikai buvo dar maži, perspektyvos dėl žmonos ligos gąsdino. Jam iki šiol yra be galo sunku prisiminti visu išbandymus, kuriuos jų šeimai teko iškęsti, žmona sirgo ilgai ir sunkiai, keli gyvenimo metai buvo tarsi ištrinti iš gyvenimo, bet vieną dieną laimingos dienos baigėsi visam laikui.

Po žmonos išėjimo Jonas ilgą laiką gyveno kaip rūke. Jis nepamena, ką tuo metu veikė jo vaikai, ar jie buvo pamaitinti, aprengti ir prižiūrėti, jo sielos skausmas buvo toks begalinis, kad prilygo tuneliui, kuriame jis ėjo vienas. Artimųjų dėka vaikai neliko vieni, nors jau tada jų santykiai su tėvu pašlijo, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis juos apleido, jie gi irgi liko be mamos ir labai troško tėčio meilės ir šilumos. Ilgainiui šeimos rutina nusistovėjo ir visi mokėsi gyventi toliau. Jonas iš visų jėgų stengėsi kabintis į gyvenimą, toliau dirbti, auginti vaikus, bet vakarai buvo ilgi ir pilni liūdesio, tad jis pradėjo po truputį išgėrinėti.

Pradžioje jis nuoširdžiai manė, kad tai bus laikinas užsiėmimas, kuris padės geriau išsimiegoti, užsimiršti, judėti toliau. Deja, realybė buvo negailestinga ir labai greitai Jonas suprato, kad tampa priklausomu nuo alkoholinių gėrimų.

Pradžioje jis dar sugebėjo dirbti ir atlikti visas tėvo pareigas, juolab, kad ir vaikai jau buvo paaugę, dalis jų jau ruošėsi kelti sparnus iš tėvų namų, bet ilgainiui alkoholizmas išsiskleidė pilna apimtimi ir nuslėpti jo tapo neįmanoma. Prasidėjo problemos darbe, vaikai nustojo su tėvu bendrauti ir nekreipė į jį ir jo nuomonę dėmesio, prasidėjo problemos su sveikata ir finansais. Labai greitai Jonas liko visai vienas: be vaikų, be darbo ir be sveikatos. Jis jautė pyktį, liūdesį, neviltį, bet visos šios emocijos niekaip nepadėjo jam išlipti iš duobės, tik dar giliau ji smukdė. 

Galiausiai pasiekus tašką, kai jau gyvenimas būtų visai nurašytas, Jonas susapnavo savo žmoną, kuri nieko nesakė, bet žiūrėjo į jį labai liūdnomis akimis. Jis tai suprato kaip ženklą, kad turi susiimti, nustoti vartoti alkoholinius gėrimus ir vėl pradėti bendrauti su savo vaikais, grąžinti jų meilę ir pagarbą. Jonas kreipėsi į profesionalią terapiją ir pradėjo ilgą ir sunkią kelionę blaivaus ir stabilaus gyvenimo link. 

Šiuo metu jis nebevartoja alkoholinių gėrimų, yra be galo dėkingas specialistui, kuris ištraukė jį iš bedugnės, po truputį pradėjo bendrauti ne tik su savo vaikais, bet ir su anūkais, kurių net nežinojo dėl savo priklausomybės, ir mokosi gyventi iš naujo ir atrasti džiaugsmo kiekviename momente.