Andrius – trisdešimt aštuonerių metų vyras, kuris jau kelis metus visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų. Iki tol jis apie penkerius metus buvo priklausomas nuo jų. Šiuo metu, kai jau gali laisviau šypsotis, nebejaučia gėdos papasakoti savo istoriją, jis dalinasi savo pavyzdžių, koks gali skirtingas gali būti gyvenimas, kai pasirenki vartoti alkoholį kasdien arba nebevartoti visiškai.

Andrius gimė sostinėje, čia ir užaugo. Šeima buvo pilna, darni, abu tėvai dirbo. Niekas iš tėvų alkoholinių gėrimų nevartojo, tad vaikas augo sveikoje aplinkoje, alkoholizmo temos šeimoje aplamai neegzistavo. Pirmasis sąlytis su alkoholiniais gėrimais atsirado paauglystėje, kai prasidėjo draugų pasisėdėjimai. Vaikino taurieji gėrimai netraukė, tad ilgą laiką jis leido bendrą laiką su draugais negerdamas, nors, kiek pamena, visada buvo traukiamas per dantį. Vėliau prasidėjo studijos, savarankiškas gyvenimas, pirmieji darbai ir pirmosios paskolos būstui.

Gyvenimas įgavo pagreitį, bet buvo be galo įdomus ir turiningas, tad vietos alkoholiui net neatsirasdavo.

Viskas pasikeitė, kai Andrius suprato, kad jo netenkina jo darbas. Nors uždirbdavo pakankamai, viduje vis kirbėjo mintis pakeisti kryptį ir pradėti siekti savo svajonių. Taip į jo gyvenimą atėjo renginių vedėjo profesija. Jis visada mėgdavo bendrauti su žmonėmis, linksminti juos, suburti bendriems užsiėmimams, tad pobūvių ir pokylių organizavimas ir pravedimas atrodė labai natūralus ir teisingas pasirinkimas. Ko jis neįvertino, kad šiuolaikiniame pasaulyje absoliuti dauguma švenčių neapsieina be alkoholinių gėrimų.

Savo naujos karjeros pradžioje jis norėjo greičiau pritapti ir užmegzti ryšius su skirtingais tiekėjais, muzikantais ir kitais kolegomis, o jie daugumoje nevengė pavartoti alkoholio pasiruošimo ir pačių švenčių metu. Tad Andrius pradėjo, kaip pats sako, ragauti alkoholį. Pradžioje tai tikrai nekėlė jokių rūpesčių, nes tai buvo labiau epizodiniai atsigėrimai, bet su laiku, kai karjera įgavo pagreitį, alkoholis tapo neatsėjamu jo darbo atributu.

Dabar jau jis galėjo gerti ne tik prieš, bet ir per šventes, o kartais ir po, nes norėjo atsipalaiduoti ir pailsėti nuo triukšmo ir visos šventinės energijos. Nejučiomis jis pradėjo nejausti ribos ir pirmas skambutis buvo klientų pastebėjimas, kad jie liko nepatenkinti savo švente dėl vedėjo neadekvataus elgesio ir nederamų juokelių. Vėliau visa situacija rutuliavosi greitai ir ganėtinai skausmingai – užsakymų pradėjo mažėti, reputacija buvo sutepta, o alkoholio gyvenimo tik daugėjo. Greitai jis tapo pilnai priklausomu nuo alkoholinių gėrimų bedarbiu. Pats Andrius nežino, kur toliau galėjo nuvesti jį jo neteisingi pasirinkimai, bet įsikišo jo gyvenimo draugė, kuri pranešė apie savo neštumą ir jos pasiryžimą auginti vaiką be priklausomo tėvo.

Andrius neturėjo daug laiko apsispręsti, noras tapti tėvu ir būti pavyzdžiu savo vaikui persvėrė norą toliau vartoti alkoholinius gėrimus, tad jis sutiko ieškoti pagalbos ir pradėti savo ilgą kelionę blaivybės link.

Šiuo metu terapijos dėka jis nebevartoja alkoholinių gėrimų jau kelis metus, tapo tėvu ir augina pusantrų metų sūnų, kuriam nori perduoti tik teisingas vertybes ir būti tuo pavyzdžiu, į kuri galima būtų lygiuotis. Po truputį grįžo ir į darbus, bet nebijo garsiai pareikšti savo nuomonės apie alkoholį ir apsupa save žmonėmis ,kurie priima jo pasirinkimą būti blaiviam ir laimingam.