Henrikas yra keturiasdešimt dviejų metų vyras, žmogus, turėjęs priklausomybę nuo alkoholinių gėrimų, sėkmingai ją įveikęs ir nebevartojantis svaigiųjų gėrimų jau penkerius metus. Jo gyvenimo istorija nėra labai išskirtinė, kaip pats sako, tokių kaip jis nelaimėlių yra žymiai daugiau, negu mes galime įsivaizduoti, bet jis tikisi, kad ji bus pamokanti ir padėsianti nors vienam žmogui susimąstyti ir pradėti ieškoti pagalbos.
Henrikas gimė pilnoje šeimoje mažame miestelyje, jo tėvai buvo paprasti dirbantys žmonės, šeima gyveno kukliai bet darniai. Po kelių metų gimė jo mažasis broliukas, vaikai visą vaikystę leido kartu, buvo neišskiriami draugai, Henrikas labai mylėjo ir globojo savo brolį. Tėvai nemažai dirbo, vaikai po mokyklos neretai praleisdavo laiką namuose vieni, tad tekdavo sugalvoti vis naujų žaidimų.
Taip, besirausiant po namus, jie atrado tėvo slėptuvę su alkoholiniais gėrimais. Tuo metu vaikai nelabai galėjo suprasti problemos esmės, labiau išsigando, kad juos gali barti, tad neprasitarė suaugusiems apie savo radinį. Iki pat paauglystės Henrikas nežinojo, kad jų namuose jau atsirado alkoholizmo problema, nes tėvas dirbo, bendravo su žmonėmis, kartais užsiimdavo su vaikais, o į mamos ir tėvo santykius vaikinas nelindo. Kai jau problemos nuslėpti nebebuvo galima, prasidėjo sunkūs metai, šeimos barniai tapo kasdienybe, vaikai pradėjo matyti tėvą girtą dienos metu. Ilgainiui tėvai išsiskyrė, mama su broliais persikėlė gyventi į kitą miestą, o tėvas dingo iš vaikino gyvenimo visiems laikams, kiek Henrikas žino, jis galutinai prasigėrė.
Po mokyklos baigimo vaikinas įstojo į kolegiją, susirado merginą ir atrodė, kad gyvenimas tik prasideda. Jis, kaip ir visi studentai, nevengė linksmintis ir vartoti alkoholinių gėrimų, galvoje kartas nuo karto atsirasdavo girto tėvo vaizdiniai, bet vaikinas tvirtai žinojo, kad jis kontroliuoja situaciją.
Taip buvo iki to momento, kai jis po eilinio vakarėlio važiuodamas su mašina įlėkė į svetimus priparkuotus automobilius. Aišku, girtas. Fiziškai Henrikas nenukentėjo, bet nukentėjo finansiškai, jam buvo atimtos teisės, mergina jį irgi paliko. Vietoje studijų teko eiti dirbti tam, kad atidirbtų savo skolas. Šis incidentas vaikiną labai sukrėtė, jis suprato, kad gali pavirsti savo tėvu, tad nustojo vartoti alkoholinius gėrimus visai, nevartojo jų virš dešimties metų, po truputį pradėjo surinkinėti savo gyvenimą iš šipulių.
Kai Henrikui buvo virš trisdešimties metų, praeities šešėliai tarsi liko užmiršti, jis baigė mokslus, vedė savo svajonių moterį, pradėjo dirbti stabilų darbą, susilaukė vaikų, glaudžiai bendravo su savo mažojo brolio šeima. Atrodė, kad gyvenimas jam davė antrą šansą. Bet ilgainiui pradėjo kauptis nuovargis, auganti šeima reikalavo didesnių pajamų, darbas tapo nesibaigiančių problemų vieta, brolis tapo užimtas savo gyvenimu, tad taip netikėtai į gyvenimą vėl grįžo alkoholiniai gėrimai.
Henrikas ilgai save ramino, kad pamokos yra išmoktos, jis kontroliuoja situaciją, alkoholis skirtas tik atsipalaidavimui, jis žino savo normą. Bet realybė buvo daug skaudesnė, jis pilnai atkartojo tėvo situaciją: alkoholio slėptuvės, barniai šeimoje, vienatvė. Vyrą išgelbėjo brolis, kuris žinojo, kuo gali baigtis situacijqa, visą laiką palaikė ir įkalbėjo kreiptis profesionalios pagalbos.
Šiuo metu Henrikas nevartoja alkoholinių gėrimų, dirba stabilų darbą, reguliariai matosi su savo vaikais ir pasiruošęs niekada daugiau nekartoti savo tėvo ir paties klaidų. Jis dėkingas terapijai, savo artimiesiems ir gyvenimui, kad leido atsitiesti ir toliau gyventi.